Tomo Varnausko eilės
Pavasaris, be pavasarinės nuotaikos.
Balandžio 13 diena
Balta žuvėdra
Žuvėdrai baltai suliepsnojus:
Laisvės, džiaugsmo atspindžiuos -
Vien tik saulės upės klojas,
Bangų audringų sukuriuos...
Šiltus purslus užjautę,
Žuvėdros šaudo vandeny:
Nuspalvindamos žydrą dangų
Vilties paslaptimi...
O kaip man noris su jomis
Panirti į putojančias bangas!
Paskandint mintis liūdnas -
Nuskynus baltas ramunes.
Prisiglaust prie žemės vartų
Suputoti jūroj neramioj!
Kur žuvėdros tyliai nardo
Širdelės gilumoj...
Balandžio 9 diena
Robinas Hudas
Esu aš užsidėjęs šimtą kaukių,
Pats dar nežinau, kuri tikra
Atsakymų į klausimus nelaukiu,
Nes klausimų atsakymuos nėra.
Mėgstu silpną gatvių apšvietimą,
Ir matau aplinkui blankų vaizdą,
Užsidedu naktinį grimą,
Kad tamsa uždengčiau žaizdą
Esu mat ištisai nušašęs,
Nuo žaizdų granito padarytų,
Ir paskutinį kraujo lašą
Įmūrija tarp miesto plytų.
Esu tyloj chaoso pasiklydęs,
Tarp šiugždančių nakties sutanų,
Griaužia sielą man pavydas -
Ko nepasiimsi - tas jau mano.
Įsisukęs aš nakties apsiauste,
Veidas mano lyg mirties pabalęs,
Drebėkit, baimėn susikaustę -
Ne juokas aš - Vagių karalius.
Balandžio 8 diena
Skundas "kompui"
Senovėj buvo nuomonė garsi:
lietuvis-reiškia didvyris esi!
Dabar kitaip, kiti dabar lietuviai...
Ir vengia jie net barnių parduotuvėj...
Kariuomenėj, ir kur tokių atranda,
jie nuo „ukolų“ sąmonę praranda...
Ko šypsotės, kitų tautų atstovai?
Šitoj eilėj ir jūsų sūnūs stovi!
Maniškiai irgi ne iš kito molio,
savais ar pripažintų juos senoliai...
Iš jų-tik virtualiniai kariai...
Kompiuterį, na ką tu padarei!
----------------------------------
Ko gero, gal ir nėra taip baisu,
kažin aš pats ar didvyris esu?!
Juoda rožė
Sužydėjai tu juoda
Naktį tamsiąją sode.
Kraujo lapais tu žibėjai
Ir mėnulį tu stebėjai...
Vėtrų vėjai nenurimo
Tavo širdį vis kankino,
Paskandint audroj mėgino
Ir į prarają nustumt ketino...
O tu vistiek tenai vis žydi,
Nenuvysti, nenudžiūsti,
Tik sau žydi tamsoje,
Apgaubta nakties skraiste.
Esi skirta ne man...
Karšta kaip pasaga, ant priekalo tamsaus,
Raudona kaip žiežirba nuo kūjo lekianti esi.
Tokios dar neregėjau, sutikęs nebuvau,
Todėl ramia širdim, kad tu nepakartojama sakau.
Vedi mane už rankos kažkur toli,
Kažkur kur žmonės svetimi.
Juk tu žinai, kad až bijau,
Tačiau vedi mane toliau.
Dabar aš jau regiu, kokie skirtingi mes,
Tarsi ugnis ir šaltas ledas.
Matau, kad jau nedžiuginu taves,
Esu tau tarsi šešėlis juodas.
Geriau dabar nei niekad,
Aš pasakysiu tave paliekant.
Ir išgaruosiu spengiant tylai
Kaip vasaros lietus, greitai ir nebyliai...
Balandžio 7 diena
Miegantys sapnai
Pabundu - aplink mėlyna.
Tankūs sapnai išspaudė mane,
Ir man nebeliko vietos miege.
Begulint melinoj, jūroj šitoj
dvelkia švelnus kvapas sapnų,
Ir aš juos iš miego išspaust mėginu.
Kaip jūros dugne, spaudžia mane
Žmonės, mano gyvenima nešantys,
Bet aš sapnus iš miego išspaust mėginu,
Nes sapnai vis dar tai,
Ką aš vienas turiu.
Tarp piktžolių
Egzotiška gėlė
į purvą įminta
neteko žavesio
išaugusi tarp piktžolių
vienatve vainikuota
ji išdidi ir nepriklausoma
norėjo būt-
netapo
Ir vėjo nunešta
sudygo svetimoj šaly
ir svetima
pražydusi
šaltu vienatvės stotu
vyto …
Jaunam poetui
Įsivaizduok save, kad tu kaip medis
Giliai į žemę ir šaknis subedęs
Tvirtu kamienu ir tiek pat šakų kiek ir šaknų
Dar negenėtas, bet vešlus ir vainiku žaliu.
Ir jeigu jau jauti gali vaisius brandinti
Tada poezija-žiedai, kuriuos gali auginti.
Bet jeigu tu esi lyg medis nukirstom šaknim,
Kurios neturi jau reikšmės kaip sielos turtas
Tada tau nieko nebelieka, net mintim
Apsižiūrėk, nes gali būt esi mankurtas?
Na, žinoma, gali vaizduoti baobabą,
Kuris žinių iš savo vidurių vis semia.
Tada galėtum išgyventi ir dykynėj
Jei jaustumeisi tarp žmonių tarsi laukymėj
Be miško, medžio, net žilvičio žalio
Liks pasakyti: „gal kažkas čia praeity gyveno“?
Taigi, poezija nėra švari pašluostė
Kuria tu nuo paviršiaus dulkes šluostei
Turi pats viską išgyventi kūnu, siela
Patirti džiaugsmą, kančią, kad ir kaip nemiela.
Ir jeigu tavo jaunas amžius to neleidžia padaryti
Reikės naujai šaknis sau išauginti
Istoriją senų seniausią prisiminti
Ir protėvių kalba jas atgaivinti.
Tada GAL žiedas duos vaisius
Kurie pradžiugins ir tave ir mus visus.
.
Raktas į naktį
Kaip keista naktį nemiegoti,
Ir jau pavargus pasitikti triukšmą,
Galiu kvėpuot, svajoti,
Ir pasinert į savo dūksmą.
Iš naujo šviesą pajuntu,
Tiek baltą, tiek geltoną..
Man darosi smalsu:
Kokiom natom šią valandą visi užgroja?
Ši karuselė „rutina“ vadinas,
Tie patys žodžiai nuolat pinas,
Dvasingas stalčius neina iš paskos,
O kelio šio jau nieks nebeieškos.
Ar mano vaikas irgi vieną dieną taip galvos? Supras?
Dabar tai nesvarbu.
Už durų dar labai tamsu -Aš nieko nerandu.
Tik pailgas išminties ruoželis sklendžia virš galvų.
Prisiminimas (ne eilės, tiesiog jausmai)
Nepaliaujamai švilpia vėjas
Šalna apima sielą
Mintys į praeitį pabėga.
-Labas!
Ausyse paplito aidas,
Atsisuku, matau tave.
Ilgi plaukai kutena mano akis
Švintančios akys glosto širdį
Švelnūs ir saldūs kvepalai,
jų niekaip pamiršt negaliu,
siunčia mane į bekraštę tolumą
Iš kur ištrūkt neįstengiu.
Maža snaigė nukrito man ant delno
Ir akimirksniu ištirpo.
Gilus atodūsis.
Krištolinė ašara nuriedėjo
Ir sušalo
Amžiams.
